Beprotybės kalnuose

Mokslininkų tyrinėtojų grupė vyksta į Antarktidą ir po ledu aptinka senovės liekanas. Jiems žengiant vis toliau, paaiškėja, kad šios struktūros liudija užmirštą civilizaciją, daug senesnę už žmoniją. Ekspediciją netrukus apima nerimas dėl nesuvokiamų jėgų. Pasakotojas, šių įvykių liudininkas, bando atkurti tiesą ir kartu perspėja apie būsimas keliones. Šis pasakojimas kuria slogią, paslaptingą atmosferą, nagrinėja baimę nežinomybei ir žmogaus žinojimo ribas. Autorius konstruoja palaipsniui augančią siaubo istoriją, paremtą atradimu ir užuominomis.